10 požymių, rodančių, kad santykiai „mirę“

Kai kalbu su klientais apie jų stiprų vienišumo jausmą, gyvenant šeimoje, dažniausiai išgirstu, kaip metai iš metų desperatiškai kabinamasi į „mirusius“ santykius, vengiant akistatos su realybe. O pagalbos pradedama ieškoti tik tada, kai pradeda sirgti ne tik siela, bet ir kūnas. Būtent jis per fizinius skausmus bando atkreipti jūsų dėmesį į patį save, tarsi sakydamas – sustok ir kažką keisk jau dabar pat. Kaip atpažinti, ar jūsų santykiai “mirę“, kokie požymiai tai išduoda?

1. Abejingumas. Jis keičia anksčiau buvusį norą kažką su savo partneriu išsiaiškinti, kažką pasakyti, įrodinėti. Vietoj to vis dažniau ateina abejingumo jausmas, noras numoti ranka ir pasakyti – „ai, man nebesvarbu“.

2. Vienišumo pojūtis, būnant kartu. Dingsta emocinis artumas, trūksta palaikymo, vis dažniau jaučiamės, kad, nors ir gyvename kartu, bet esame daugiau kambariokai ar kaimynai, dalinamės bendra buitimi, bet nesame artimiausi žmonės.

3. Prasilenkiantys gyvenimai. Kiekvienas gyvena savo gyvenimą: turi atskirus džiaugsmus, pomėgius, žmones, su kuriais jaučiasi gerai. Nėra bendrų ateities planų, svajonių.

4. Silpnėja lytinis potraukis.

5. Daugėja nuoskaudų.

6. Santykiuose įsivyrauja nepagarba, patyčios ir žeminimas.

7. Atsiranda paslapčių, melo, pradedama nepasitikėti partneriu.

8. Vienas iš partnerių yra priklausomas.

9. Stiprėja konkurencija.

10. Atsiranda fizinis ar psichologinis smurtas.

Kodėl žmonės gyvena tokiuose santykiuose?

Viena svarbiausių priežasčių – įprotis. Juk abi pusės ilgą laiką gyvena vienas su kitu, gerai pažįsta vienas kitą, o tai kuria tam tikrą komfortą ir stabilumą. Pokalbiai apie gresiančias skyrybas dažniausiai reiškia neišvengiamą būtinybę iš esmės keisti gyvenimą, nusistovėjusius įpročius, esamas roles šeimoje. Tai jau būtų išėjimas iš esamos komforto zonos. Kokia bauginanti tuomet atrodo mintis apie naujų santykių kūrimą, derinimąsi prie naujų žmonių, aplinkybių ir pan. Kita priežastis – neišsipildę lūkesčiai ir iliuzijos. Nors tai gali atrodyti ir keista, tačiau daug porų gyvena “mirusiuose” santykiuose „įsikabinę“ į kažkada tai susikurtą šeimos paveikslą ir tuometinius lūkesčius, kaip santykiuose viskas turėtų atrodyti. Nors realybė visai kitokia, tačiau taip gaila išsiskirti su jais. Kaip sakė poetas Justinas Marcinkevičius: „kaip sunku atsisakyti to, ko, galbūt, iš viso neturėjai“. Išsiskirti su iliuzijomis nėra paprasta, priešingai – labai sunku atsisakyti svajonės ir fantazijų apie tai, kas yra meilė, prisirišimas, rūpestis, palaikymas, kaip galėtų atrodyti bendri vakarai, savaitgaliai, atostogos… Jei aš atsisakysiu tos iliuzijos, teks prisipažinti, kad man nepasisekė įgyvendinti tai, ko tikėjausi ir ko laukiau, teks gailėti savęs, apgailestauti. Tuomet vėl atsiras viltis, sakanti, kad vis tik dar gali nutikti ir taip, kad sugebėsiu savo lūkesčius įgyvendinti, tiesiog reikia labiau pasistengti. Dar ir dar kartą įsitikinus, kad jau tikrai pastangos niekur nebenuves, persmelkia baimė: “O kas, jeigu tai mano vienintelė galimybė ir kitos nebus? Kas, jei visam gyvenimui liksiu vienas ar viena?“… Dažniausiai būtent tokios mintys trukdo susitikti su realybe, nusivylimu, neleidžiančios atsikratyti esamų iliuzijų.

Dar yra žmonių, kurie tarsi įgyvendina savo jau vaikystėje „prarytus“ tėvų, senelių, giminaičių ar kitų jam svarbių asmenų santykių scenarijus. Remiantis jais, žmogus buvimą “mirusiuose” santykiuose mėgina pateisinti, sakydami, kad mūsų šeimoje (giminėje) niekas nesiskiria, kad, jeigu kurti šeimą, tai tik kartą ir visam gyvenimui, kad tai mano kryžius, kurį turiu nešti iki gyvenimo pabaigos ir pan.

Galimas ir priešingas santykių scenarijus, priimant priešingą sprendimą. Pvz., jei mano mamai ir močiutei nepavyko sukurti gražių santykių, aš nutariu truks-pliš įrodyti, kad aš sugebėsiu.

Labai sunku pamatyti realybę ir dėl labai stiprių jausmų. Gali būti, kad taip myliu savo partnerį, jog nebesvarbu, ką jis darytų, visada ieškosiu būdų jį pateisinti ir priimti viską, kas vyksta taip, kaip yra, kad ir nuvertinant save, savo poreikius. Kitas labai stiprus jausmas – baimė. Būtent ji dažniausiai sustabdo, sukausto, trukdo judėti į priekį. Baimių būna visokių: apie tai, kaip gyventi toliau, kur ir kaip pradėti naują gyvenimą, ką daryti su esamais įsipareigojimais, kaip pasakyti apie tai, kad „susimoviau“ artimiesiems, iš viso, ar sugebėsiu gyventi viena, o jeigu man nepasiseks ir dar kartą bus tas pats, o gal visiems taip būna, gal po kiek laiko gailėsiuosi, ką žmonės pasakys…. Dar galima bijoti ir partnerio, su kuriuo nori skirtis, negatyvių emocijų – pykčio, agresijos, kaltinimo, keršto.

Jeigu partneris šeimai davė gerų dalykų, gali atsirasti kaltės jausmas. Partneris, kurį ruošiamasi palikti, gali pradėti manipuliuoti, sakydamas, kad negali be jūsų gyventi ir kažką sau pasidarys.

Tokiu elgesiu mėginama permesti atsakomybę už savo gyvenimą bei pabrėžti savo svarbą savo antrajai pusei. Visa tai tarsi įkalina esamoje situacijoje.

Savarankiškai ištrūkti iš “mirusių” santykių yra sudėtinga. Savo šeimose dažnai mėginamekompensuoti vaikystėje nepatenkintus poreikius, naudojame išmoktas gynybines reakcijas, kurios kažkada mums padėjo išgyventi, o dabar dažniausiai jau trukdo. Siūlyčiau nelaukti kol santykiai „mirs“, o daug anksčiau „atsimerkti“, priimti realybę, suvokti, kas vyksta, kalbėtis su partneriu ir kartu arba pačiam vienam ieškoti būdų, padėsiančių gyventi kitaip.

Su meile, Danguolė