Kas trukdo gyventi savo svajonių gyvenimą?

Daugėja žmonių, sakančių, kad jaučiasi praradę save, gyvenantys ne savo gyvenimą, nebežinantys, kas aš esu ir ar tikrai noriu to, ką darau ir iš viso – ko iš tikrųjų aš noriu?

Pateiksiu 5 priežastis, dėl kurių nutolome nuo savojo Aš ir nebesijaučiame gyvenantys savo gyvenimą. Taip pat pateiksiu keletą geštalto terapijoje naudojamų eksperimentų, padedančių susigrąžinti save, kuriuos galėsite atlikti savarankiškai.

1. Pirmoji priežastis – taip vadinamieji gynybiniai mechanizmai. Jie susiformavo seniai, dar vaikystėje, kai buvome per maži prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir visiškai priklausomi nuo kitų. Tuomet turėjome prisitaikyti ir elgtis ne taip, kaip noriu, o taip, kaip man sako ar iš manęs reikalauja. Nes tik tokiu būdu aš sulaukdavau dėmesio, pagyrimų, palaikymo. Tuo tarpu savo reikius išmokome slopinti, o kūno pojūčius numarinti, nes pradėjome nebepasitikėti tuo, ką jaučiu, ko noriu. Ir kaip kitaip galėjome jaustis, jei mano jausmai, norai man svarbiausių žmonių nuvertinami. Man sakoma, kad aš turiu jaustis ne taip, kaip jaučiuosi, o kitaip, norėti ne to, ko noriu, o to, ką man sako, kad turiu norėti, elgtis ne taip, kaip noriu, o taip, kaip man liepia. Taip pradėjome tolti nuo savojo Aš, nuo savojo potencialo ir susikūrėme naują tapatybę, kažkokį idealų Aš, kurį priima ir myli kiti. Laikas eina, mes užaugome, tačiau iki šiol taip ir gyvename nutolę nuo savo kūno, savo jausmų ir poreikių pagal tas išmoktas taisykles, sakančias, kad negalime išsakyti savo
nuomonės, ką jaučiame, ko norime; kad kitų poreikiai yra svarbesni, kad rūpintis savimi yra egoizmas ir pan. 

Kas vyksta tada, kai gyvename pagal tą susikurtą idealų AŠ, kurį turėtų kiti priimti ir mylėti?

2. Antroji priežastis susijusi su tuo, kad iki šiol gyvename, vadovaudamiesi tuo susikurtu idealiuoju Aš ir remiamės juo, darydami, ką, mūsų manymu, turime daryti, kad mus mylėtų, gerbtų, būtume geri ir patogūs kitiems. Tie kažkada išoriniame pasaulyje gyvenę mums svarbūs žmonės, tie išoriniai kritikai ir vertintojai su laiku persikraustė į mūsų vidų, apsigyveno ten ir tapo mūsų vidiniais kritikais. Mes susitapatinome su jais ir dabar apie juos sakome, kad tai mano vidinis balsas, sąžinė, likimas ar dar kažkas. Tuo tarpu Jūsų tikrasis Vidinis Aš, turintis išgirsti tai, kas kyla iš jūsų savasties, taip ir lieka neišgirstas. O juk mūsų savastį, mūsų identitetą pirmiausiai formuoja būtent poreikiai – jie gimdo siekius ir suteikia gyvenimui prasmę bei kryptį. Jei nesiremiu savo poreikiais,
tampu laiveliu be vairininko, priklausomu nuo aplinkybių, nuo kitų nuomonės ir vertinimų. Taip gyvenant ilgesnį laiką, kyla vidinė sumaištis, stiprėja vidinis konfliktas, kurio būvimą išduoda nepasitenkinimo, erzulio, užslėpto pykčio, pavydo jausmai, dingusi energija ir vis dažniau kylantys klausimai: O kas aš esu? Kokia viso to, ką darau, prasmė? Ar iš tikrųjų to noriu? Tas nesąmoningai susikurtas idealusis AŠ, kuris turėtų kitiems patikti, gimdo neteisingus pasirinkimus.

3. Trečioji priežastis, trukdanti gyventi savo gyvenimą, yra įgūdžių, reikalingų patenkinti savo poreikius, nebuvimas. Ilgą laiką pragyvenę ne pagal savo poreikius, mes neturime gebėjimų, vidinių resursų, kuriais remiantis galėtume įgyvendinti savo poreikius.

4. Ketvirtoji nutolimo nuo savojo Aš, savo gyvenimo priežastis, yra idealizacija ir lūkesčiai, neleidžiantys priimti realybės, tikrojo savęs, kitų ir realaus gyvenimo. Idealizuojame save patį ar kitus, tada daug tikimės ar reikalaujame iš savęs ir kitų. Tačiau reikėtų žinoti, kad su idealizacija ir lūkesčiais visada kartu eina nusivylimas ir įsižeidimas, įsiskaudinimas. Susikurtą Idealųjį AŠ labai greitai keičia Niekingas Aš ir gėdos jausmas, kad esu nieko vertas, kai iš aplinkos negauname to, ko tikėjomės.

5. Penktoji priežastis – tai gyvenimo nukėlimas, atidėjimas: kai padarysiu tai, tuomet…, kai pasibaigs tai, tada… Atsiminkite, tai niekada nepasibaigs ir žinokite, kad atsisakę gyventi realų, ne susifantazuotą, o tikrą gyvenimą dabar, mes atsisakome gyventi iš viso.

Tad, apibendrinant galima pasakyti, kad jus nuo savęs paties ir savo dabartinio gyvenimo nustumia jūsų buvusios patirtys, kažkada išmoktas elgesio modelis, kuris jau tapo jūsų charakteriu. Ar tai įmanoma pakeisti?

Jei tikrai norite, dažniausiai tai yra įmanoma. Būna atvejų, kai psichologinė trauma labai stipriai paveikė asmenybę, kai kurie elgesio modeliai sunkiai pakeičiami, tačiau grupinės ar individualios terapijos metu išmokstama tvarkytis gyvenime taip, kad jie būtų kuo mažiau destruktyvūs. Ir tai iš tikrųjų įmanoma.

Bet kurie pokyčiai neateina greitai ir lengvai. Tam, kad keistumėmės, reikalinga saugi, palaikanti aplinka ir šiame kelyje lydintis žmogus – mokytojas ar terapeutas. Rinktis galite grupinę ar individualią terapiją, galite bandyti dirbti savarankiškai, jei turite saugią aplinką ir palaikantį žmogų šalia.

Kaip keistis padeda Geštalto terapija?

Geštalto terapija man patinka tuo, kad šios krypties terapeutams ne taip svarbu, kas su jumis vyko kažkada „ten ir tada“, kiek svarbu suvokti, kaip tai, kas vyko kažkada praeityje, išsireiškia dabartiniame jūsų gyvenime, kuo tai jums trukdo dabar ir kokiais vidiniais bei išoriniais resursais remiantis, galite pradėti keistis.

Geštalto terapija padeda:

– atpažinti automatines reakcijas, elgesio modelius, didinant sąmoningumą;

– suvokti ir priimti save visokį ne susifantazuotą, susikurtą, o realųjį, kuo daugiau stiprinant apleistas savo asmenybės dalis, kurioms kažkada buvo uždrausta reikštis. Leidimas sau būti visokiu, daryti, ką noriu, kalbėti ir išreikšti save, padeda suvokti save kaip visumą, jausti pilnatvę;

– uždaryti praeities geštaltus, neužbaigtas situacijas, netinkamai užbaigtus santykius, tam
tikrą „užstrigimą“ praeityje, kad nebesinešiotumėte tos sunkios naštos ir atlaisvintumėte
vietos naujoms patirtims;

– kurti santykius, būti artimame ryšyje, neprarandant savęs, atpažįstant ir išlaikant savo ribas
bei gerbiant kitų ribas.

Grupinės ar individualios terapijos metu grąžinamas jautrumas sau, tai yra tam, nuo ko kažkada, labai seniai nusisukome – tai yra savo kūnui, emocijoms, jausmams, poreikiams. Terapijos metu pradedama suvokti, kaip aš reaguoju vienoje ar kitoje situacijoje, kaip tai įtakoja mano santykius su kitais ir pradedama įsisąmoninti – ar iš tikrųjų aš taip noriu, kaip dabar man atrodo. O koks gi mano tikrasis poreikis vienoje ar kitoje situacijoje ir kokie mano įsitikinimai
neleidžia pasielgti taip, kaip noriu.

Kaip savarankiškai pasimokyti sugrįžti į save?

Pateiksiu keletą pratimų, kuriuos vėliau ramiai, būdami saugioje vietoje, galėsite išbandyti. Pirmiausia, nuo ko vertėtų pradėti – tai susigrąžinti ryšį su savimi, patyrinėdami ir įsijausdami į savo kūno pojūčius:

1. Galite susitelkti į save, savo kūną, pradėdami sakyti: aš esu kūnas ir jaučiu, kas vyksta manyje (galite vidiniu žvilgsniu pereiti savo kūną nuo kojų pirštelių iki pakaušio, neskubėdami, pabūkite savo viduje, pajauskite, kas ten vyksta, kaip kvėpuojate, pabūkite su kvėpavimu… Tuomet dėmesį galite perkelti į išorę, bandydami pajausti, kaip liečiuosi su išoriniais paviršiais: baldu, ant kurio sėdžiu ar guliu, grindimis… prisilieskite prie savo veido, bandydami suvokti, ką jaučiu… Įsivardinkite tai.

2. Kūne gyvena mano emocijos ir jausmai. Pabandykite susigrąžinkime jautrumą jiems. Įsivardinkite, kokias emocijas patiriu, kokius jausmus išgyvenu, įsisąmoninu, priimu. Kokias aš atsimenu šiandien per dieną kilusias stiprias emocijas – jei jaučiau pyktį, gal galiu prisiminti, kaip ir kur aš jį jaučiau, kur jis paskui dingo, o gal liko manyje? Pabandykite prisiminti, kaip keičiasi jūsų kūnas, kai išgyvenate nerimą, baimę? O kur būna liūdesys, kai jums būna liūdna? Kas vyksta kūne, kai džiaugiuosi….

Galite nusipiešti simbolinį savo kūno kontūrą ir skirtingais spalvotais pieštukais ar kreidelėmis nusipiešti per dieną ar savaitę kilusias stiprias emocijas. Prisiminkite, koks jūsų santykis buvo su jomis? Kaip jūs elgėtės tuomet su jomis ir kaip dabar jaučiatės? Tada pažiūrėkite į tą savo dienos ar savaitės emocijų žemėlapį iš šalies ir priimkite jas, sakydami paprasčiausius priėmimo žodžius: aš buvau pikta ir tai yra mano gyvenimas, aš esu liūdna ir tai yra mano gyvenimas, aš įsiskaudinusi ir tai yra mano gyvenimas, aš nekenčiu ir tai yra mano gyvenimas, aš pavydžiu ir tai yra mano gyvenimas…. Priimkite visus savo jausmus, išbūkite su jais, neslopinkite ir neužgniaužkite jų savyje, nebėkite nuo jų – tiesiog priimkite, kad viso emocijos ir išgyvenimai yra jūsų gyvenimo dalis.

3. Pasimokykite dažniau būti dabartyje, išgyventi ją. Mūsų kūnas visada būna dabartyje, tik mintys mus vis nuneša į praeitį arba į ateitį. Neprisiriškime prie tų minčių, grąžinkime kuo dažniau save į dabartį. Pabūkime joje be vertinimų ir interpretacijų. Kaip tai daroma? Pasimokykite įsižeminti. Tai visada padeda sugrįžti į save ir sutelkti dėmesį į tai, kas dabar vyksta. Atsakykite į klausimus
išvardindami: ką dabar matau? Ką dabar girdžiu? Ką dabar užuodžiu? ką dabar jaučiu? Ko dabar noriu? ir ką aš renkuosi dabar daryti?

Atrodo paprasta, ar ne? Tačiau tikrai žinau, kad nėra lengva pradėti iš naujo būti su savimi, bet sugrįžti į save ir tikrai verta. Mes gimėme gyventi savo gyvenimą, ar ne taip?

Su meile, Danguolė