
Kaip tau atrodo, ar linki sau laimės žmogus, iki šiol save nuodijantis praeities nuoskaudomis ir slegiančiais prisiminimais? Nesvarbu kada tai buvo – šiandien, vakar ar prieš 10-20 metų? Ko gero visi atsakysite – ne. Bet taip vyksta. Mes patys to net nesuvokdami leidžiame tiems nuodams cirkuliuoti ir valdyti mūsų gyvenimą. Geštalto psichoterapijos specialistai pasakytų, jog einame per gyvenimą su neuždarytais geštaltais.
O kas tie geštaltai?
Labai supaprastintai, geštaltai – tai mūsų poreikiai, kurių daugybė kyla kiekvieną dieną. Geštaltas, vaizdžiai sakant, tarsi atidaryta programa kompiuteryje. Atlikus tai, dėl ko ta programa buvo atidaryta, ji turi būti uždaryta. Taip ir su viskuo gyvenime – patenkinus poreikį, ta istorija užsibaigia, geštaltas užsidarė ir galime judėti toliau. Istorija jau užmiršta, padėta į „stalčiuką“ atmintyje.
Neuždaryti geštaltai – tai situacija ar santykis, kuris liko neužbaigtas, nepasakytas, neišgyventas iki galo. Tokia patirtis grįžta mintimis, emocijomis, sapnais, pasikartojančiomis situacijomis – tarsi neduoda ramybės, nes dar kažkas liko nepasakyta ar neišjausta. Neužbaigta. Atrodo, protu suvokiu, kad tai jau praeityje, stengiuosi apie tai nebegalvoti, bet ji, kaip atviros kompiuterio programos, veikia, net jei apie tai negalvoju. Taip yra todėl, kad žmogaus psichika taip sukurta: ji siekia, jog tai, kas pradėta, būtų užbaigta.
Mes nemėgstam pradėti ir neužbaigti.
Mes nemėgstam žiūrėti ir nesuprasti, ką matom.
Mes nemėgstam klausyti ir nesuprasti, apie ką kalbama.
Mes nemėgstam, kai su mumis buvo, mūsų supratimu, neteisingai pasielgta ir tuo metu negalėjome nieko pakeisti.
Ir jei tokių situacijų, tokių atidarytų programų yra daug, kompiuteris ką daro? Pastringa. Taip ir žmogus su neužbaigtais geštaltais pastringa gyvenime. Juk kiekvieną nepatenkintą poreikį palaiko įtampa, reikalinga jį palaikyti tol, kol tas poreikis bus patenkintas.
Įprasta sakyti, jog laikas gydo, bet šitoje situacijoje dažnai laikas ne tik kad nepadeda, bet ir didina įtampas bei grąžina į situacijas, kuriose vėl išgyvenami panašūs jausmai. Kaip tai atsitinka?
Pasąmonė mus verčia elgtis tam tikru būdu. Taip, kad visos situacijos būtų užbaigtos teisingai sau. Taip neįvykus žmogus:
- sąmoningai arba ne atkuria tokias situacijas, kuriose negavo to, kas svarbu;
- ieško žmonių, galinčių pakeisti tuos kažkada buvusius reikšmingus žmones, kurie jo nemylėjo ar elgėsi ne taip, kaip jam reikėjo;
- užstringa nuoskaudose. O jos – kaip mažos mirtys: užšaldomos emocijos, jausmai, kūno pojūčiai. Neleidžiama sau to, kas skaudino – mylėti ir tikėti, kad žmogus gali būti mylimas; spontaniškai ir nuoširdžiai kalbėti apie save, bandyti naujus dalykus, įgyvendinti svajonę, atstovėti savo poreikius…
Kaip neuždaryti geštaltai gadina žmogaus gyvenimą esamuoju metu?
- Atimdami energiją, didindami vidinę įtampą – žmogus greitai pavargsta, dingsta smalsumas, džiugesys, nes daug jėgų išeikvojama mintims apie praeitį, psichika neužbaigtą situaciją palaiko iki tol, kol ji bus užbaigta ir padėta į atmintį.
- Trukdydami santykiams – senos žaizdos persikelia į dabartį, pvz., naujame santykyje bijoma išdavystės, nes senoje istorijoje ji nebuvo išgyventa iki galo.
- Sukeldami įtampą kūne – neišreikštas pyktis ar liūdesys gali pasireikšti nerimu, įtampos galvos skausmais ar nemiga.
- Siaurindami pasirinkimus – žmogus bijo bandyti nauja, nes vis dar gyvena senose nesėkmėse.
Pateiksiu keletą pavyzdžių, galbūt juose atrasite sau būdingų situacijų.
Santykiai. Po skaudžių skyrybų paliktas žmogus naujame ryšyje nuolat lygina partnerį su buvusiu, nepasitiki, bijo atsiverti. Jei staiga mirė artimas žmogus ar paliko partneris net nepasakęs kodėl, nepaaiškinęs, neleidęs išsikalbėti, tas neįvykęs atsisveikinimas nuolat sukasi galvoje kuriant vis naujus galimus scenarijus tai praeičiai, kurios niekada nebebus. Šimtus kartų repetuojama situacija, ką dar buvo galima pasakyti joje.
Darbas. Praradus svajonių darbą, o kartais tik potencialią galimybę jį turėti, iki šiol nesusitaikoma su tuo. Kiekvienas naujas darbo pasiūlymas atrodo nepakankamai geras, nesidžiaugiama tuo, kas turima, nuvertinamas ir darbas, savęs nevertina ir pats žmogus. Arba – darbe įvykęs konfliktas, kuris liko neišspręstas ar neteisingai išspręstas, iki šiol gyvena žmogaus mintyse ir keičia jo savijautą darbe, santykius su kolegomis, menkina pasitikėjimą savimi.
Šeima. Tėvams neišsakyti jausmai vaikystės etape lieka įstrigę kaip koks gumulas gerklėje („aš tavęs pasiilgau“, „tu mane skaudini“, „aš bijau būti viena ir verkiu tol, kol negrįžti iš darbo“, „aš pykstu, kai man liepi savaitgaliais važiuoti į kaimą ir dirbti, kai mano draugai linksminasi“). Dėl to sunku ir dabar būti laisvam, spontaniškai bendrauti ir atvirai kalbėti, kas jaučiama dabar.
Asmeniniai tikslai. Neišdrįsus stoti į norimą specialybę ar paklausius ne savo, o tėvų noro – vėliau nuolat kankina mintis „o jeigu būčiau pabandęs?“ „aš galėjau tiek daug pasiekti, jei…“. Tai atima galimybę džiaugtis dabar tuo, kas turima, siekti savo tikslų, bandyti kažką naujo.
Kasdienybė. Net paprasta neišspręsta smulkmena, pvz., kaimynui nepasakyta pastaba apie naktinį jo keliamą triukšmą, virsta ilgalaikiu pykčiu, kuris vėl ir vėl iškyla kaskart apie tai pagalvojus.
Labai dažnai manęs klausia, o kaip paleisti, kaip galiu atleisti taip nesąžiningai, neteisingai su manimi pasielgusiam žmogui?
Visada sakau, rinkis tai, kas išmintingiausia tau būtų dabar. Juk kasdien virdamas tuose nuoskaudų nuoduose nuodiji ne kitą žmogų, o save. Pradėk nuo priėmimo, sakant sau – taip, tai buvo. Taip atsitiko su manimi. Bet aš netapau nieko vertu, kad man taip nutiko, juk su manimi iki šiol yra mano visos stiprybės. Jų niekas iš manęs neatėmė. Aš esu tuo, kuo renkuosi dabar būti.
Ir ką sveikiausia dabar man būtų pasirinkti? Ogi atleidimą. Vertėtų žinoti, kad atleidimas nėra vieną kartą pasakyti žodžiai – atleidžiu. Tai yra procesas, kuris užtrunka, nes apima kelis komponentus: empatiją, emocijų valdymą, pusiausvyros atgavimą, išsilaisvinimą nuo apmaudo, įsižeidimo, atsisakymo keršyti, žeminti, bausti.
Dar svarbu suvokti, kad atleidimas nepateisina negero, nekorektiško elgesio. Atleidimas kitam nereiškia, kad mes susitaikome su tuo, ką mums padarė. Tai reiškia, kad mes nusprendėme paleisti savo nuoskaudas ir nedidiname kančios kaskart tai prisimindami bei dar ir dar kartą išgyvendami tą skausmą.
Svarbu žinoti, kad būtina išmokti atleisti ir sau. Už tai, kad būta tokioje situacijoje, kad nepastebėta kažko, kad kažkas buvo toleruota ir panašiai. Nustokite gėdytis, pykti ant savęs, graužtis. Verčiau pasiimti iš to išmintingą, save auginančią pamoką ateičiai. Tik uždarius duris į praeitį galima atsiverti naujoms patirtims.
O dabar – keli pratimai, kaip galima uždarinėti tuos neuždarytus geštaltus.
Pirmiausia, suvokti, kur ir kas liko neužbaigta. Koks jūsų poreikis tada buvo nepatenkintas, ir kokius jausmus tada išgyvenote. Ir tą situaciją susigrąžinus dabar, dar kartą ją pergyventi jau sąmoningai.
- Paprasčiausias pratimas „Užbaigimo laiškas“.
Pasirink situaciją ar žmogų, su kuriuo jautiesi nepabaigęs reikalų. Parašyk atsisveikinimo laišką. Siųsti jo nereikia. Laiške išsakyk viską, ko nepasakei – visas emocijas: pyktį, liūdesį, norą keršyti… O gal už kažką turi norą ir padėkoti, pasidžiaugti.
Perskaityk garsiai arba pasidėk sau, jei jauti, kad reikės ne kartą dar jį pildyti, skaityti – svarbiausia, kad žodžiai įgautų formą, nebeliktų tik mintyse. O kai jausi, kad jau gali užbaigti, padaryk tai simboliškai – suplėšyk, sudegink ar dar kažkokį ritualą su juo atlik. Taip pažymėsi, kad šis geštaltas uždarytas.
- Geštalto terapijoje labai dažnai naudojamas „Tuščios kėdės“ pratimas.
Pasistatyk dvi kėdes. Ant vienos atsisėsk, o ant kitos mintyse „pasisodink“ kitą žmogų. Pasakyk jam kreipdamasi tiesiogiai, ką tau norisi pasakyti, ko nepasakei ar jautiesi, kad tavęs neišgirdo, kaip jauteisi, ką išgyvenai dėl to poelgio, ką tau tai reiškė, ko tu norėjai… Šis pratimas labai efektyvus, nes leidžia nebesukti tų žodžių mintyse. Taip gali juos ištraukti iš savo galvos. Kartok tiek kartų, kiek norėsis. Kol pajusi palengvėjimą. Šis pratimas leidžia kūnui ir emocijoms išgyventi neužbaigtą santykį, kad jis nebesiurbtų jėgų.
- Ir pabaigai – labai trumpa kasdienė praktika, kurią galima atlikti vos per 1–2 minutes, kai tik grįžta mintys, norinčios nešti tave į tą nepabaigtą situaciją. Praktika „Įkvėpk – įvardyk – paleisk“.
Stabtek minutėlei ir įkvėpk giliai. Pajausk savo kūną, jausk kad esi „čia ir dabar“.
- Per įkvėpimą įvardyk tyliai ar garsiai, kas grįžo:
„Jaučiu pyktį ant X“
„Jaučiu liūdesį nes neatsisveikinau.“
„Iki šiol galvoju apie neišsipildžiusią svajonę.“
- Stabtelk, sulaikyk kvėpavimą prieš iškvepiant ir priimk tą mintį ar jausmą: „Išgirdau tą mintį XXXX, jaučiu XXX, tai yra.“
- Per iškvėpimą sakyk sau: „O dabar paleidžiu ją.“
Šis mažas ritualas nepakeičia gilaus darbo su neuždarytais geštaltais, bet padeda kasdienybėje neužstrigti ties ja ir neužsisukti mintyse.
Na, o jei nori rimčiau pasigilinti, kaip geštalto psichoterapija gali tau padėti, susisieki su manimi asmeniškai info@danguolekrupovnickiene.lt