Savivertė – slapta „sutartis“ su pasauliu

 Savivertė – slapta „sutartis“ su pasauliu

Šio įrašo tema – pažeista savivertė.  Rašysiu apie ją ne kaip apie diagnozę, nes ji nėra liga ar sutrikimas; ne kaip apie charakterio savybę ir ne apie tai, kiek mes save mylim ar nemylim. Šiandien prie šios jautrios temos prisiliesiu, dalindamasi savo terapinio darbo patirtimi.

Kaip galvoji, ar kas nors pasikeistų tavo gyvenime, jei nuoširdžiai prisipažintum, kiek dalykų apie save slepi nuo kitų – savo norus, emocijas, savijautą… Ir slepi juos visai ne todėl, kad jie blogi, o todėl, kad kažkada išmokai, jog pavojinga ir skauda būti atviru, tikru, tiesiog būti savimi. O tuomet tavo vertė tavo paties akimis tapo menkavertė. Ją pradėjai matuoti kitų žmonių nuomone apie tave, remdamasis jų žodžiais, reakcija, elgesiu su tavimi.

Labai dažnai žmonės su pažeista – nesvarbu, pažeminta ar užaukštinta – saviverte veikia taip, lyg kažkada dar vaikystėje būtų sudarę slaptą, sąmoningai neįsivardintą „sutartį“ su pasauliu, kurios esmė – SLĖPTI SAVE TIKRĄ. Prisitaikyti. Atitikti. Įrodyti. Nugalėti. Tai „sutartis“, kuri lėmė žmogaus pasirinkimus, siekius, karjerą, santykius.  

Žinoma, žmonės sąmoningai apie tą sutartį negalvoja. Tiesiog gyvena su ja. Priima sprendimus, renkasi partnerius, vienaip ar kitaip elgiasi darbe, šeimoje ar su draugais. Net poilsio būdus renkasi pagal tai, ko jaučiasi verti.

O iš tiesų tai žmogus tiesiog seka „sutartyje“ įrašytas savo nuostatas: „Aš būsiu toks tam, kad kiti mane priimtų.“ „Aš elgsiuosi taip, kad jūs manęs neatstumtumėte, nežemintumėte, neišjuoktumėte.“ „Aš būsiu tylus, nekeliantis problemų, patogus arba stiprus, galingas, naudingas, viską sukontroliuojantis, ir tada bus saugu.“

Ir jeigu dabar skaitai ir galvoji, jog tai keistai skamba, labai tikėtina, kad ir tu turi savo „sutartį“. Kiekvienam savo, tos „sutartys“ skirtingos, tik pasekmė ta pati – pažeista savivertė.

Kaip tos sutartys susiformuoja?

Jos gimsta ten, kur vaikas labai anksti supranta: kad priėmimas, ryšys, meilė, saugumas nėra savaime suprantami dalykai. Nebūtinai todėl, kad tėvai buvo blogi.
Labai dažnai todėl, kad jie patys buvo pavargę, traumuoti, su savo skausmais,
ir galėjo jausti ir atliepti lygiai tiek, kiek patys mokėjo. Bet vaikas tuomet padaro vieną labai svarbią išvadą: „Su manimi kažkas ne taip. Aš negaliu būti toks, koks esu. Turiu tapti kažkoks kitoks.“

Ir iš to menkumo jausmo, gėdos, baimės būti atstumtam, nubaustam, nuvertintam  prasideda kūrybinis prisitaikymas – labai svarbus, labai reikalingas išgyvenimui.

Taip vienas vaikas tampa tylus, geras ir draugiškas. Kitas – labai savarankiškas, atsakingas, viską mokantis ir daug pasiekiantis. Trečias – juokdarys, visada su šypsena ir spinduliuojantis gerą nuotaiką. Ketvirtas – pasiaukojantis gelbėtojas, randantis laiko visiems, kas tik jo prašo. Penktas – nematomas, negirdimas, niekada nieko neprašantis ir viską bandantis nuspėti į priekį, sukontroliuoti.

Tai dažnai vadinama charakteriu. O aš tai vadinu išlikimo strategijomis. Ir jos veikia. Jos tikrai veikia, nes padėjo tada išgyventi. Bet dabar, kai jau užaugome, tai, kas kažkada gelbėjo, atsisuka prieš mus pačius.

Kaip ta sutartis atrodo suaugusio žmogaus gyvenime?

Kviečiu sustoti ir paklausti savęs – ką aš darau dabar, kad būčiau vertas būti su kažkuo ar kažkur? Koks gi svarbiausias vaidmuo tavo „sutartyje“ įrašytas? Kokiu turi būti, kad būtum vertas būti? Įsivardink. Greičiausiai tai ir bus tavo sutarties kertiniai  punktai.

Atkreipk dėmesį, gal per daug stengiesi darbe, nes turi viską kontroliuoti, viską žinoti, nedaryti klaidų, nes klaida tau nėra tik klaida: ji tampa „Aš pats esu klaida“, „Esu niekas“, „Susimoviau“, „Kaip aš taip galėjau“, „Kokia gėda“.

O gal bijai užkalbinti žmones, pradėti pirmas pokalbį, nes nežinai, ką kalbėti, nejaukiai jautiesi su mažai pažįstamais, jautiesi neįdomus nei sau, nei kitiems…

Gal sunku brėžti ribas ir pasakyti NE, nes turi būti geras, paslaugus ir prisiimti daugiau nei gali panešti.

Gal bijai konfliktų, tyliai kenti dėl šventos ramybės. Bijai parodyti, kad tau kažko reikia, kad tu kažko nori. Nes kažko sau nori ir prašo tik egoistai.

O gal viską laikai savyje, nes tau atrodo, kad turi būti stiprus, nerodyti emocijų, neišsipasakoti, kai sunku, kad niekam netaptum našta.

Užtat, kai žmonės sako: „Toks jau aš esu, toks mano charakteris“, aš matau giliai įsitvirtinusią žmogaus „sutartį“, kuri apibrėžia jo savybes tam, kad būtų priimtas. Deja, bet taip mes prarandame laisvę rinktis. Gyvenimas tampa ne pasirinkimų, o išgyvenimo strategijos tęsiniu.

Iš išorės dažnai atrodo, jog žmogus yra sėkmingas, atsakingas, stiprus, draugiškas, paslaugus, o viduje – nuolatinė įtampa stengiantis atitikti tai, ką tiek metų iš savęs lipdė.

Tad kokią naudą duoda ta „sutartis“, kad net ir suaugęs žmogus laikosi jos įsikibęs?

Atsakymas paprastas – ji naudinga, nes tokiu, kad ir skausmingu, bet įprastu būdu žmonės gauna:
– priklausymo jausmą,
– prognozuojamumą,
– kontrolės iliuziją,
– jausmą, kad kažką darau, jog būčiau matomas, svarbus, mylimas, reikalingas.

Dažnai tai padeda pasiekti gerų rezultatų darbe, karjeros aukštumų, turėti partnerį, šeimą, socialinį pripažinimą. Todėl taip sunku tų „sutarčių“ atsisakyti. Jos yra tarsi į kraują įsigėręs būdas būti ryšyje su pasauliu.

Ir kai klausiu: „O kas būtų, jei pradėtum daugiau remtis savimi ir leistum sau būti labiau tikru santykiuose?“, dažnas žmogus pajaučia baimę. Atsisakyti to, kas iki šiol saugojo, yra baisu dėl laukiančios nežinomybės. Ir tada terapijoje ieškome resursų, vidinių galimybių, kad pats žmogus duotų leidimą sau keistis.

 Išbūti su ta baime būna lengviau, kai suvokiame, kokią kainą mokame už savo „sutartį“

Taip, kiekviena sutartis turi savo kainą. Dažniausiai pirmas pavargsta kūnas. Prasideda psichosomatiniai skausmai, pastovi įtampa ir emociniai impulsyvūs protrūkiai. Kai kūnas nebeatlaiko įtampos – nemiga, nerimas, nuovargis, depresija.

Tada atsiranda emocinis atitrūkimas nuo savęs: nebesuprantama, ko norima; kas svarbu, niekas nebedžiugina, bet kartu ir nebeskaudina. Prasideda apatija. Arba atvirkščiai – daug verkiama, atsiranda nepaprastas jautrumas, greit įsižeidžiama.

O tuomet dingsta prasmė. Ir grįžta vėl tas pats klausimas kaip kažkada senai vaikystėje – kas su manimi ne taip? Kodėl nesijaučiu laimingu, kas nutiko, kad mano gyvenime nėra džiaugsmo? Ar tai tikrai ir yra mano gyvenimas? Kokia mano gyvenimo prasmė? O gal tik gyvenu, nes reikia laikytis, išgyventi, negalima pasiduoti.  O viduje su kiekviena diena jaučiamasi vis tuščiau..

Taip jaučiamasi todėl, kad per ilgai gyventa pagal „sutartį“, kuri buvo pasirašyta nesąmoningai, iš bejėgystės, iš nežinojimo, ką daryti, kad būtų lengviau.

Kaip nutraukti savo „sutartį“ ir atgauti savivertę?

Pirmas mažas žingsnelis ilgoje kelionėje savęs link – atpažinti, kas gyvenime vyko tada, kai ta slapta „sutartis“ su pasauliu buvo sudaryta. Ir nuoširdžiai pripažinti, kad ta „sutartis“ yra gyvenimo dalis. Ne gailėtis, ne smerkti, ne gėdytis, ne kaltinti. Tiesiog priimti.

Pastebėk… Ar matai, jog aplink yra žmonių, kurie gyvena kitaip? Patikėk, galima ir tau. Tai antras svarbus taškas, kuriame turi aiškiai sau pasakyti – aš taip nebenoriu. Aš jau užaugau, ir dabar galiu savo „sutartį“ pasirašyti ne iš bejėgystės, o sąmoningai apsispręsdamas.

Tik noriu pasakyti labai aiškiai: mes negalime vienu ypu imti ir lyg niekur nieko atsisakyti šių „sutarčių“.

Savivertė susiformavo santykyje, todėl keistis galime  taip pat tik santykyje: per terapiją, per saugius ryšius, per naują patirtį… Po truputį įsitikinant, kad galima būti atviresniu, nuoširdesniu, tikresniu ir dėl to nebūti atstumtam.

Bet kai ką tikrai gali padaryti ir savarankiškai. Pirmiausia – pradėti stebėti save. Pastebėti, kada įsijungia tas įprastas vaidmuo. Kada sakai „taip“, nors viduje nori sakyti – „ne“; kada pasirenki kažką daryti iš baimės, o ne iš noro; kada būni laimingas be šito vaidmens. Ir labai geranoriškai sau po truputį bandyti priimti kitokius sprendimus pasirenkant nei buvo daroma iki tol.

Svarbu leisti sau pasakyti „ne“, „man reikia“, „aš noriu“  ir įsitikinti, kad pasaulis nesugriūna. Leisti sau suklysti ir nenurašyti savęs, neniekinti. Nustoti nuolat įrodinėti savo vertę išoriniais pasiekimais, galia, taisyklėmis.

Tai lėtas procesas. Bet jis labai tikras. Ir labai gydantis.

O atsisveikindama palieku tave su dar vienu labai paprastu ir tuo pačiu, labai svarbiu klausimu – ar tai, kaip dabar gyveni, tau labiau padeda išgyventi, ar atvirkščiai, leidžia jaustis tikru savo gyvenime? Pabandyk kuo nuoširdžiau į jį atsakyti. Ir siūlau – pastebėk, kur ir kada nusisuki nuo savęs, kad turėtum teisę būti šalia kitų.

Jeigu šiame tekste atpažinai save – jokiais būdais nekritikuok savęs. Su tavimi viskas gerai. Tu tiesiog labai anksti išmokai, kaip reikia būti, kad liktum ryšyje. Ir galbūt dabar ateina laikas mokytis kito dalyko – kaip kurti santykius, neprarandant savęs.