Į darbą po motinystės atostogų: tarp dviejų pasaulių

Grįžimas po motinystės atostogų į darbą retai būna tik apie jį. Dažniau – apie naują savasties etapą. Apie tai, kaip iš naujo atrasti motyvuojančią jėgą dirbti, pasitikėjimą savo sugebėjimais ir, svarbiausia, vietą tarp dviejų gyvenimų – darbo, kuris laukia, ir vaiko, kurį palikai kažkam. Prieš akis – būtinų atlikti užduočių sąrašai, o širdyje – kaltė, nerimas… Labai dažnai grįžimas į darbą būna nuspalvintas sunkių jausmų ir tylios vienatvės.

O darbdaviams tai irgi nepaprastas laikas – jų specialistė grįžo į darbą, bet atsiliko nuo naujovių, pasikeitimų toje srityje, nespėja laiku atlikti užduočių, tapo jautresnė, tylesnė. Dar būna, kad ji grįžta į pasikeitusią komandą, susipažįsta su nauju vadovu, naujais reikalavimais ir pasikeitusiu komunikacijos stiliumi. Būna, kad jai pasiūlomos išvis naujos pareigos, nes senoji vieta užimta ar jos buvusios pozicijos tiesiog nebėra. Iš grįžusios darbuotojos tikimasi, kad ji dirbs kaip visi, arba – kaip anksčiau, bet tai dažnai neįvyksta.

Ši tema ne tik jautri jaunoms mamoms, bet ir labai aktuali daugeliui šiuolaikinių organizacijų, tačiau ją labai mažai kas gvildena viešai. O juk tai pereinamasis laikas, kai grįžusioms į darbą moterims reikia rasti savo naują tapatybę ir išmokti būti savimi jau kitokia. Tai laikotarpis, kuriame moteris gyvena tarp 2 pasaulių: viename – profesiniai tikslai, karjera, į ją sudėti darbdavio ir kolegų lūkesčiai, o kitame – svarbiausias dalykas gyvenime – jos vaikas ir nuolatinės mintys apie jį: kaip jam ten darželyje/ su aukle/ močiute, kaip jis be jos?

Kas vyksta šiuo moteriai jautriu laikotarpiu, kokius sunkius jausmus ji išgyvena ir kaip galėtų padėti sau susigrąžinti savo jėgą, motyvaciją, pasitikėjimą savimi, o kolegoms ir vadovams – kaip pasilengvinti gyvenimą sau, kuo sklandžiau įtraukiant ją į įprastą visiems ritmą?

Darbe jos dažnai tyli, apsiverkia, o terapijoje kalba apie tai, kad jaučiasi kažkaip išsiderinusios, pasimetusios, abejojančios savimi. Dingęs pasitikėjimas savo kompetencijomis, atsiradusi baimė bendrauti, o dažnai dar ir patenkama į kitą komandą, kurioje nieko nebepažįsta. Vis stipriau įsitvirtina mintis – „Ką aš čia darau? Nesu nei gera mama, nei gera darbuotoja“.

Psichoterapiniu požiūriu, motinystė keičia ne tik įprastą gyvenimą, bet ir tapatybę. Tai gilus psichologinis virsmas, keičiantis kūną, emocijas, vertybes, santykius ir požiūrį į gyvenimą. Grįžusi į darbą moteris iš esmės bando suderinti dvi skirtingas dalis savyje – tą, kuri rūpinosi, maitino, guodė, ir tą, kuri buvo anksčiau – stipri specialistė, profesionalė, orientuota į veiklą, tikslus, rezultatus.

Todėl natūralu, kad kyla:

nesaugumas („Nebesu tokia greita kaip anksčiau, atsilikau, daug naujovių, daug kas nebeaišku, nebesugebu išlaikyti dėmesio, jaučiu daug įtampos, streso, nerimo dėl to, kad nebesugebu būti tokia pat darbinga, kaip anksčiau“);
kaltė („Esu bloga mama, palieku vaiką, per mažai laiko skiriu, jam taip reikia manęs, verkia, kai palieku jį…“)
gėda („Iš manęs tikisi, kad dirbsiu tiksliai, daug, rezultatyviai, o aš vis dar vis bandau įsivažiuoti…“)
liūdesys ir vienišumas („Nedrįstu pasakoti, kaip jaučiuosi, neturiu su kuo pasikalbėti, viskas pasikeitė, jaučiuosi neįdomi, nepritampu, net nežinau, ką kalbėti“)
sumaištis („Ką aš čia darau? Ar aš apsimetėlė? Kur iš tikrųjų dabar mano vieta, ko aš noriu?“)

Svarbiausia yra suvokti, kad tie jausmai, kuriuos tuo metu išgyvena moteris, tai ne silpnumo ženklas, o vidinės adaptacijos procesas, kurio metu moteris mokosi iš naujo būti savimi ir surasti savo vietą pasaulyje.

Kaip ji gali sau padėti:

leisti sau būti šiame adaptacijos procese. Nespausti savęs staigiai, iš karto, greitai būti tokia profesionale „kaip anksčiau“. Reikia duoti sau laiko;
atsigręžti į savo stiprybes, susirašyti jas – jos niekur nedingo, tik prarado ryšį su pasitikėjimu. Svarbu nenuvertinti savęs;
išdrįsti kalbėti nors su kažkuo darbe, kaip ji tuo metu jaučiasi, kad kažko nežino, nesupranta, klausti patarimų, prašyti pagalbos, eiti kartu pietauti ir bandyti paprastai bendrauti;
ieškoti bendrystės, palaikančių ryšių. Su kitomis kolegėmis mamomis, nes autentiškas ryšys gydo labiau nei patarimai;
adekvačiai pažiūrėti į kaltę, gėdą, išgyvenamą apsišaukėlio sindromą. Rūpestis vaiku nereiškia, kad mažiau myli darbą, ir atvirkščiai. O kažko nežinoti, nėra gėda;
pastebėti mažus žingsnius. Vienas sėkmingas susitikimas, pokalbis, viena aiški mintis, atliktas darbas, įvykdyta užduotis – tai jau progresas.

Kaip moteriai gali padėti organizacijos?

Grįžimą po motinystės vertėtų matyti ne kaip formalų procesą, o kaip žmogaus sugrįžimą. Padeda paprasti ir tuo pačiu labai svarbūs dalykai:

vadovo jautrus požiūris;
geranoriškas reintegracijos procesas: mentorystė, palaikantys pokalbiai;
kolegų palaikymas komandos viduje;
lankstus grįžimo ir/ar darbo grafikas;
žmogaus, o ne tik funkcijos ar pareigybės matymas;
kultūros, kurioje kalbėti apie emocinį sunkumą yra ne silpnumas, o sąmoningumas, kūrimas.

Ir tai ne smulkmena. Tai – kultūrinio jautrumo ir brandžios organizacijos požymis. Kai moteris leidžia sau būti naujai, o organizacija leidžia jai būti žmogumi, ne tik funkcija ar pareigybe – tada įvyksta tikrasis sugrįžimas. Ten, kur žmogus jaučiasi matomas, jis sugrįžta ne tik dirbti, bet ir būti.

O kaip jūsų organizacijose – ar yra vietos tikram grįžimui?