Kaip reiškiasi savivertė, kaip jaučiame jos įtaką ir nuo ko pradėti keistis?
Pabaigoje bus pratimas pažinčiai su savo saviverte, gal tai kai kam taps jūsų kelio pradžia…
1. Pirmiausia savivertę atpažįstame iš emocijų: per emocijas ji lemia mūsų savijautą, siųsdama vienas ar kitas automatines impulsyvias reakcijas. Būtent emocinės reakcijos ir apsprendžia, kaip jaučiuosi vienoje ar kitoje situacijoje, siųsdamos mums ramybę, smalsumą, džiaugsmą arba baimę, nerimą, nusivylimą, įsižeidimą…
2. Iš minčių: ir čia ne kas kita, kaip savivertė mūsų žvilgsnį kreipia į trūkumus ir pavojus arba, kaip tik – įkvepia naujoms galimybėms.
3. Iš poelgių: autopilotinės emocinės reakcijos, momentaliai kylančios iš praeities patirčių, valdo mus, duodamos impulsą vienaip ar kitaip sureaguoti, pasielgti, pasirinkti. O remiamės irgi ne savimi dabartyje, bet dar vaikystėje išmoktais elgesio modeliais ir mums įdiegtais taisyklių rinkiniais – kas man galima, kas, o kas – ne, kas man gerai, kas – ne… . Ir visa tai tampa didžiąja mūsų
charakterio dalimi, mūsų įprastu būdu gyventi ir jaustis, vertinti save, kitus, bendrauti, siekti kažko
naujo arba neleisti sau.
Kai išgirsite savo mintis, nuvertinančias jus, baudžiančias, pajuokiančias, paklauskite savęs, ar tai, ką dabar galvoju apie save, iš tikrųjų yra tiesa?
Savivertė ir tai, kaip aš save dabar matau, yra dar vaikystėje susiformavusio požiūrio į save, emocijų, minčių bei poelgių suma. Liūdniausia, kad daugelis net nesusimąsto, kad tos nuomonės apie save, kurią dabar turi, susiformavime net nedalyvavo.
Savo nuomonę, savo požiūrį ir įsitikinimus apie save, kitus ir gyvenimą formavote, remdamiesi šalia buvusių pačių svarbiausių žmonių nuomone apie jus, jų elgesiu, reikalavimais, lūkesčiais…. Ir jau apie penktus metus žinojote, kas jums galima – o ko negalite sau leisti, ką sugebate, ko – ne, ką gyvenime turėsite, o ko – ne, ar galima pasitikėti savimi ir kitais, ar – ne, ar esate įdomus, ar -ne,
ar pasaulis saugi vieta gyventi, ar – ne…
Tie žmonės tuomet taip elgėsi su jumis dažniausiai dėl to, kad tik taip ir mokėjo. Tai buvo tų žmonių asmeninių patirčių perdavimas jums. Jie perdavė tai, ką patys turėjo, tame tarpe ir savo baimes, nerimą savo įsitikinimus ir gebėjimą ar negebėjimą jausti, išbūti, kai sunku, kai skauda. Tuomet jūs neturėjote galimybių kritiškai įvertinti to, ką apie jus ir jums sako, tiesiog tai priėmėte, kaip gryną tiesą.
Ta nuomonė apie save labai giliai įsirėžusi į pasąmonę ir dažniausiai dėl to atrodo, kad pakeisti jos neįmanoma. Tarsi tai, kaip dabar yra, jau baigtinis reikalas visiems laikams. Dažnai tokie žmonės sako: toks jau mano likimas, tai tikrai ne man, aš to sau leisti negaliu, turiu išmokti dar labiau pasistengti, pakentėti, kažkokia aš nevykėle gimiau – ir nieko čia nepadarysi.
Tikrai ne! Padarysi!
Didinant sąmoningumą kiekvienoje situacijoje, išmokstant valdyti savo mintis, emocines reakcijas, leidžiant sau vis dažniau nebereaguoti autopilotu, o stabtelti Išminties pauzei, kad galėčiau iš tikrųjų adekvačiai pasirinkti. Geranoriškai atsigręžus į save, atsitapatinus nuo emociškai sunkių praeities išgyvenimų, galima bet kuriame amžiaus tarpsnyje pradėti keisti savo nuomonę apie
save, pradėti jaustis vertingu pirmiausia sau, o tada – ir būnant su kitais.
Pradėjus dirbti su savimi, savo mintimis, emocijomis, elgesiu ir bandant kaskart vis daugiau pasielgti kitaip, klausiant savęs – o kaip dabar aš galiu sureaguoti ar pasielgti?, susigrąžinsite pasitikėjimą savimi, pojūtį, kad esu laisvas ir kad galiu gyventi taip, kaip
noriu: komfortiškai, lengvai, džiaugsmingai, supykus…, bet svarbiausia – neprarandant savęs, kai būnu su kitais.
Tik tai nepasidarys staiga, per vieną dieną ar mėnesį. Reikės kryptingai, nuosekliai veikti. Pačiam vienam tai gali būti sunkoka, bet visada galite rinktis praktinius seminarus, grupinę ar individualią terapiją. Jei nori, galime šiuo keliu eiti kartu!
Įkeliu pratimą pažinčiai su savo saviverte ir tikiuosi, kad tai kai kam taps jūsų kelio pradžia.
1. Paimkite ant ko rašyti ir surašykite, ką jūs galvojate apie save. Pasistenkite tai atlikti maksimaliai nuoširdžiai ir nemeluojant sau, juk tai darote dėl savęs: išrašykite ir gerąsias savybes, ir tai, kas jums nepatinka jumyse ir netgi tai, ką bandote slėpti nuo savęs ir kitų. Viską, ką apie save galvojate visose jums svarbiose gyvenimo srityse.
2. O dabar kitame lape surašykite, o kaip norėtumėte galvoti apie save? Kokiu ar kokia save kiekvienoje gyvenimo srityje norite matyti? Surašykite, kas jums jumyse patinka: išvaizdoje, charakteryje, santykiuose, kvalifikacijose ar kompetencijose.
Ir dabar išsirašykite tas savybes, kurių dar reikia, kad galėtumėte gyventi ir jaustis, kaip iš tikrųjų norėtumėte ir bandykite gyventi, tarsi tai turėdami. Ir jei kažkam dabar kyla pasipiktinimas, kad tai melas, kad tai, ką dabar rašau ir įsivaizduoju, kad turiu, yra išsigalvojimas, tai atsakykite sau – o kaip jums atrodo, ar tas balsas, kurį dabar girdite, tikrai esate jūs? Ar taip kalbėdamas esate
tikrai savimi? Kas, jūsų manymu, apsprendė, kad šiandien save matote būtent tokiu,
jaučiatės būtent taip ir būtent tokiais žodžiais kreipiatės į save?
Galiu tik pakartoti – savo nuomonės apie save kūrime jūs nedalyvavote. Jūs tik išmokote tų žmonių akimis žiūrėti į save, jų balsais kalbėti su savimi ir pagal jų taisykles vertinti save.
Bet nuo jūsų tada ir dabar yra esminis skirtumas – jūs jau užaugote. Tad, dabar tik nuo jūsų priklauso, ar norite tai tęsti, ar pabandyti kurti save per nauja. Tiesiog leidžiant sau tapti tokiu, kokiu noriu būti ir nebedarant to, ko nenorite daryti
3. O dabar parašykite – ką renkuosi daryti jau dabar, kad keliaučiau link savęs tokio, kurį
vertinu, branginu, kuriuo pasitikiu…
Pasidalinkite komentaruose, ką atrandate sau, kas pavyksta, o kas – ne…
Su meile, Danguolė