Kas trukdo kurti santykius, kuriuose gera būti

Bendravimas su kitais kartais mus skaudina ir žeidžia taip, kad norime pasislėpti nuo žmonių. Kaip atsitinka, kad vis dažniau nusiviliu, santykiuose jaučiuosi nesvarbiu, tada supykstu ir užsidarau, nebebendrauju arba priešingai – aiškinuosi tol, kol visiškai susipykstame. Tada daug analizuoju, bandau suvokti, kas su manimi ne taip, kad nemoku susirasti draugų ar būti lygiaverčiuose
santykiuose, nekonfliktuoti ar nesijausti prastesniu, menkesniu už kitus.

Pasidalinsiu Geštalto terapijoje išskiriamais pagrindiniais santykius su kitais žmonėmis stabdančiais, kontaktą nutraukiančiais taip vadinamais gynybiniais mechanizmais. Paprastai kalbant, juos galima vadinti vidiniu strigimu, atsiradusiu labai seniai, vaikystėje, kai santykiuose su man svarbiais asmenimis, išmokau taip elgtis, nes tik tokiu būdu galėjau prisitaikyti gyventi toje
aplinkoje.

O kas vyksta dabar?
Gyvenimas eina, situacija iš esmės pasikeitė, aš užaugau. Tuo tarpu, bendraudamas su kitais, iki
šiol naudoju tą patį iš vaikystės atsineštą elgesio modelį, kuris virto autopilotine reakcija. Tai ir yra
užstrigimas vaikystės patirtyse.

Tad, kokie jie būna ir kaip pasireiškia?

1. Kai santykyje su kitais nutylu: neišsakau to, ką jaučiu, sulaikau savyje tai, ką norėčiau pasakyti, gal paprieštarauti ar išsakyti savo nuomonę. Tuo tarpu visą sukilusią energiją, skirtą išorei, tai yra, – pašnekovui, sugrąžinu sau ir tarsi užgniaužiu, nuryju, sulaikau savyje. Tai vadiname retrofleksija.

2. Kai susilieju su kitu žmogumi tiek, kad išnyksta mano paties ribos, dingsta mano AŠ, nes kitų norai ir poreikiai man atrodo svarbesni arba aš iš viso nebeatpažįstu savo poreikių ir norų. Taip nutolstu nuo savęs paties ir savęs, kaip atskiros asmenybės, be tų man svarbių žmonių nematau ir nesuvokiu. Tai vadinama susiliejimu, konfluencija.

3. Neįsisąmoninti įsitikinimai apie save, kitus ir pasaulį. Tai tarsi toks „taisyklių rinkinys“, kurio teisingumo aš niekada netikrinu, net nesusimąstau, kaip tie įsitikinimai man pačiam dabar atrodo, o kas būtų, jei pasielgčiau kitaip… Mes aklai laikomės jų, sakydami, kad būtent taip turi būti, taip reikia ir viskas, tai teisinga ir pan. Tų įsitikinimų laikomės patys ir tikimės arba reikalaujame, kad jų laikytųsi ir kiti. Tai vadinama introjektais.

4. Savo norą ir mintis, jausmus, savijautą priskiriate kitam žmogui, kad būtent jis to nori, taip galvoja, taip jaučiasi. Mes apie tai žmonių neklausiame, tiesiog tą savo žinojimą perkeliame jiems, patys nuspręsdami, ko tas žmogus nori ar kaip jaučiasi ir pagal tai reaguojame į jį. Tai vadinama projekcija.

5. Kai patiriate ar kalbate apie sunkius išgyvenimus, skausmingas emocijas kad nereikėtų jų išgyventi, tiesiog pabėgate nuo jų. Tuomet kalbėdami apie skausmingus jums įvykius, išgyvenimus, situacijas juokaujate, pasakojate šypsodamiesi ir pan. Tai vadinama pabėgimu, defleksija.

6. Nieko nejaučiu – nusijautrinimas. Kai neatpažįstu savo jausmų, emocijų, nejaučiu kūno. Tada žinoma, nesuvokiu, ką jaučia kiti. Į klausimą – ką dabar jauti ar jautei?, šie žmonės atsako – galvoju, kad jaučiu… arba – galvoju, turėčiau jausti…. Tai vadinama desentizacija.

7. Kai santykyje su žmonėmis vengiu tiesioginio artimo emocinio ryšio, negaliu išbūti su žmogumi, susitelkiant į pašnekovą. Mano dėmesys nukreiptas tik tik į save, noriu viską kontroliuoti, gyventi pagal savo sukurtas griežtas taisykles ir reikalauju to iš kitų, nes tik tada galiu jaustis saugiai. Tai vadinama egotizmu.

Gynybinių mechanizmų yra ir daugiau, tačiau šie yra pagrindiniai. Svarbu žinoti, kad jie mums visi reikalingi. Jų dėka mes galime adaptuotis ir prisitaikyti įvairiose aplinkose. Jie kažkada saugojo mus nuo sunkių išgyvenimų ir leido prisitaikyti prie tos aplinkos reikalavimų. Tačiau sunkumai atsiranda tada, kai kažkuris ar kažkurie jų tampa vieninteliu būdu reaguoti ir elgtis. Tuomet jie tampa mūsų automatine reakcija, mūsų charakterio dalimi, sunkinančia bendravimą su kitais.

O dabar gal galite pradėti stebėti save, pabandyti atpažinti, kaip jūs dažniausiai reaguojate ir kaip elgiatės santykiuose su kitais, kokie gi jūsų dominuojantys mechanizmai?

Turiu pasakyti, kad dažnai pačiam savarankiškai juos atpažinti ir keistis nėra taip paprasta, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Jų atpažinimas, suvokimas, o ko aš noriu viename ar kitame santykyje ir mokėjimas pasirinkti, kaip noriu reaguoti ar elgtis, yra viena dažniausių temų psichoterapijoje. Grupinėje terapijoje procesai gali vykti greičiau, nei individualioje, nes sunkumai kyla bendraujant
su žmonėmis, tad ir sprendžiant juos, būtini žmonės. Tuo tarpu individualioje terapijoje yra tik vienas terapeutas, galintis atspindėti jus. Bet galite bandyti tai keisti ir savarankiškai, kaskart, pasielgus įprastu būdu, stabtelti ir klausti savęs – o kaip kitaip galėjau atreaguoti, pasakyti, padaryti? Ir bandyti tai iš pradžių saugiausioje jums aplinkoje….

Atrodo, kad visa tai labai paprasta ir taip iš tikrųjų yra, bet nėra lengva. Pokyčiai pareikalaus geranoriškumo ir pakantumo sau, kantrybės, bet bandykite – tai iš tikrųjų verta! O pradėti mokytis remtis savimi niekada nebūna per vėlu, nepriklausomai nuo to, kiek jums metų dabar.

Su meile, Danguolė