Kodėl nutolstame nuo savęs?

Daugėja žmonių, sakančių, kad jaučiasi praradę save, gyvenantys ne savo gyvenimą, nebežinantys, kas aš esu ir ar tikrai noriu to, ką darau ir iš viso – ko iš tikrųjų aš noriu?

Pateiksiu 5 priežastis, dėl kurių nutolome nuo savojo Aš ir nebesijaučiame gyvenantys savo gyvenimą. Taip pat pateiksiu keletą geštalto terapijoje naudojamų eksperimentų, padedančių susigrąžinti save, kuriuos galėsite atlikti savarankiškai.

1. Pirmoji priežastis – taip vadinamieji gynybiniai mechanizmai. Jie susiformavo seniai, dar vaikystėje, kai buvome per maži prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir visiškai priklausomi nuo kitų. Tuomet turėjome prisitaikyti ir elgtis ne taip, kaip noriu, o taip, kaip man sako ar iš manęs reikalauja. Nes tik tokiu būdu aš sulaukdavau dėmesio, pagyrimų, palaikymo. Tuo tarpu savo poreikius išmokome slopinti, o kūno pojūčius numarinti, nes pradėjome nebepasitikėti tuo, ką jaučiu, ko noriu. Ir kaip kitaip galėjome jaustis, jei mano jausmai, norai man svarbiausių žmonių nuvertinami. Man sakoma, kad aš turiu jaustis ne taip, kaip jaučiuosi, o kitaip, norėti ne to, ko noriu, o to, ką man sako, kad turiu norėti, elgtis ne taip, kaip noriu, o taip, kaip man liepia. Taip pradėjome tolti nuo savojo Aš, nuo savojo potencialo ir susikūrėme naują tapatybę, kažkokį idealų Aš, kurį priima ir myli kiti. Laikas eina, mes užaugome, tačiau iki šiol taip ir gyvename nutolę nuo savo kūno, savo jausmų ir poreikių pagal tas išmoktas taisykles, sakančias, kad negalime išsakyti savo nuomonės, ką jaučiame, ko norime; kad kitų poreikiai yra svarbesni, kad rūpintis savimi yra egoizmas ir pan.

2. Antroji priežastis susijusi su tuo, kad iki šiol gyvename, vadovaudamiesi tuo susikurtu idealiuoju Aš ir remiamės juo, darydami, ką, mūsų manymu, turime daryti, kad mus mylėtų, gerbtų, būtume geri ir patogūs kitiems. Tie kažkada išoriniame pasaulyje gyvenę mums svarbūs žmonės, tie išoriniai kritikai ir vertintojai su laiku persikraustė į mūsų vidų, apsigyveno ten ir tapo mūsų vidiniais kritikais. Mes susitapatinome su jais ir dabar apie juos sakome, kad tai mano vidinis balsas, sąžinė, likimas ar dar kažkas. Tuo tarpu Jūsų tikrasis Vidinis Aš, turintis išgirsti tai, kas kyla iš jūsų savasties, taip ir lieka neišgirstas. O juk mūsų savastį, mūsų identitetą pirmiausiai formuoja būtent poreikiai – jie gimdo siekius ir suteikia gyvenimui prasmę bei kryptį. Jei nesiremiu savo poreikiais, tampu laiveliu be vairininko, priklausomu nuo aplinkybių, nuo kitų nuomonės ir vertinimų. Taip gyvenant ilgesnį laiką, kyla vidinė sumaištis, stiprėja vidinis konfliktas, kurio būvimą išduoda nepasitenkinimo, erzulio, užslėpto pykčio, pavydo jausmai, dingusi energija ir vis dažniau kylantys klausimai: O kas aš esu? Kokia viso to, ką darau, prasmė? Ar iš tikrųjų to noriu? Tas nesąmoningai susikurtas idealusis AŠ, kuris turėtų kitiems patikti, gimdo neteisingus pasirinkimus.

3. Trečioji priežastis, trukdanti gyventi savo gyvenimą, yra įgūdžių, reikalingų patenkinti savo poreikius, nebuvimas. Ilgą laiką pragyvenę ne pagal savo poreikius, mes neturime gebėjimų, vidinių resursų, kuriais remiantis galėtume įgyvendinti savo poreikius.

4. Ketvirtoji nutolimo nuo savojo Aš, savo gyvenimo priežastis, yra idealizacija ir lūkesčiai, neleidžiantys priimti realybės, tikrojo savęs, kitų ir realaus gyvenimo. Idealizuojame save patį ar kitus, tada daug tikimės ar reikalaujame iš savęs ir kitų. Tačiau reikėtų žinoti, kad su idealizacija ir lūkesčiais visada kartu eina nusivylimas ir įsižeidimas, įsiskaudinimas. Susikurtą Idealųjį AŠ labai greitai keičia Niekingas Aš ir gėdos jausmas, kad esu nieko vertas, kai iš aplinkos negauname to, ko tikėjomės.

5. Penktoji priežastis – tai gyvenimo nukėlimas, atidėjimas: kai padarysiu tai, tuomet…, kai pasibaigs tai, tada… Atsiminkite, tai niekada nepasibaigs ir žinokite, kad atsisakę gyventi realų, ne susifantazuotą, o tikrą gyvenimą dabar, mes atsisakome gyventi iš viso.
Tad, apibendrinant galima pasakyti, kad mane nuo savęs paties ir mano gyvenimo nustumia mano buvusios patirtys, kažkada išmoktas elgesio modelis, kuris dabar tapo mano charakteriu. Ar tai įmanoma pakeisti? Jei tikrai norite, dažniausiai tai yra įmanoma. Būna atvejų, kai psichologinė trauma labai stipriai paveikė asmenybę, kai kurie elgesio modeliai sunkiai pakeičiami, tačiau grupinės ar individualios terapijos metu išmokstama tvarkytis gyvenime taip, kad jie būtų kuo mažiau destruktyvūs. Ir tai iš tikrųjų įmanoma.

Su meile, Danguolė